Prie tokio augimo prisidėjo beveik visi sektoriai – priešingai nei daugelyje kitų euro zonos šalių, įsibėgėjo pramonės ir mažmeninės prekybos plėtra. Matome akivaizdžių atsigavimo ženklų ir būsto rinkoje – padidėjo rezervacijų bei sandorių skaičius. Prie to, žinoma, prisideda ir į seniai matytas žemumas nukritusi infliacija bei lubas remiantys vartotojų lūkesčiai, kurie jau metus laiko išlieka geriausi visoje ES. Kitoms Baltijos valstybėms ir toliau su pavydu stebint Lietuvos ekonominius rezultatus, kyla klausimas, kas lemia tokį Lietuvos ekonomikos įsibėgėjimą?

Kylanti gyventojų perkamoji galia

Kaip ir tikėtasi, šiemet matome spartų gyventojų perkamosios galios augimą bei atsigaunančią mažmeninę prekybą, kuri šiemet jau išaugo beveik 4 proc. Prie to, žinoma, prisideda itin žemame lygyje besilaikanti infliacija. Naujausiais duomenimis, vidutinė metinė infliacija spalį nukrito žemiau 1 proc., o kainų augimas stebimas tik paslaugų sektoriuje. Čia kainos vis dar kyla dėl labai paprastos priežasties – spartaus atlyginimų augimo, kurie vis dar auga dviženkliu tempu ir paslaugų sektoriuje išlieka vienu svarbiausių kainos sudedamųjų dalių.

Kitaip nei praėjusiais metais, šiemet gyventojai parduotuvių lentynose gali stebėti kiek neįprastą akiai reiškinį – krentančias kai kurių prekių kainas. Prekių defliacija šiemet pastebima nuo pat metų pradžios, o prekybininkai dažniau siūlo įvairias akcijas ir atrakcijas. Atpigus energijos ištekliams ir žaliavoms bei pilnai atsistačius tiekimo grandinėms, erdvės prekių kainoms toliau kilti šiemet buvo nedaug.

Visgi, perkamajai galiai sparčiai augant, defliacinės tendencijos, panašu, ilgai nesilaikys. Nepamirštant ir to, kad nuo metų pradžios, dėl didėjančių akcizų bei atsinaujinančių išteklių dalies degaluose, turėtų šiek tiek kilti degalų kainos – skaičiuojama, kad vidutinė benzino kaina šoktels maždaug 8, o dyzelino – iki 16 eurų cento už litrą. Aplinkosauginiai reikalavimai ir mokesčiai didinami siekiant ES Žaliojo kurso tikslų, tačiau tai nėra didelė kaina siekiant švaresnės aplinkos sau ir ateities kartoms.

Pramonės augimas toliau stebina

Lietuvos pramonė šiemet atsigavo anksčiau ir sparčiau nei buvo galima tikėtis. Apdirbamoji gamyba, išskyrus naftos produktų gamybą, per pirmus devynis šių metų mėnesius paaugo beveik 5 proc. Pramonės pasitikėjimo rodiklis taip pat auga. Negana to, pramonės augimas yra platus ir apima beveik visus sektorius. Spartų augimą demonstruoja chemijos pramonė, vaistų, transporto priemonių gamyba. Taip pat atsigauna ir itin neigiamai palūkanų šuolio bei situacijos eksporto rinkose paveiktų sektorių, tokių kaip baldų, gamybos apimtys.

Visgi žvelgiant į situaciją Vokietijoje, kur pramonės produkcijos apimtys yra nukritusios į 2012 metų, o gyventojų vartojimas į 2019 metų lygį, optimizmo yra mažai. Didžiausia ES ekonomika susiduria su struktūriniais iššūkiais, kai ekonominis modelis, pastatytas ant pigių rusiškų energijos resursų ir eksporto į Kiniją, jau kuris laikas nebeveikia. Šios šalies gamintojai prarado konkurencinius pranašumus, o didžiausi automobilių gamintojai jau atvirai kalba ir apie dalies gamyklų uždarymą.

Nepaisant to, kad Vokietija pastaruosius dvidešimt metų buvo svarbiausia Lietuvos eksporto partnerė, kur eksportuojame dešimtadalį Lietuvoje pagamintos produkcijos, mūsų pramonė didesnių iššūkių kol kas nepatiria. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvos gamintojai pastaraisiais metais vis daugiau prekių eksportuoja į kitas rinkas. Šiemet, pirmą kartą istorijoje, Lietuvos gamintojai eksportavo daugiau lietuviškų prekių į Lenkiją nei Vokietiją. Eksporto apimtys auga ir į tokias šalis kaip Nyderlandai ar Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi, gamintojams pavyko vykdyti eksporto rinkų diversifikaciją, rasti nišinių užsakymų ir auginti produkciją.

Negana to, daugelis gamintojų kol kas išliko konkurencingi ir senose eksporto rinkose. Visgi, neapibrėžtumas dėl atities yra padidėjęs.

Kas Lietuvos ekonomikos laukia ateityje?

Dabartiniai ekonomikos rezultatai, kai galime stebinti ne tik Baltijos kaimynes, bet ir kitas Europos Sąjungos nares, nėra garantuoti. Estijos ekonomika, kuri jau trečius metus yra recesijoje, primena, kad ekonominius rezultatus veikia ne tik gamybos įmonių gebėjimai rasti naujų rinkų ir užsakymų, bet ir politikų veiksmai. Estijoje keliami mokesčiai toliau slopina gyventojų vartojimą bei pasitikėjimą ir tuo pačiu kelia infliacijos lygį. O gerokai už produktyvumą spartesnis atlyginimų augimas neigiamai paveikė eksportuotojų konkurencingumą.

Taigi, ir Lietuvoje besidžiaugiant ekonominiais rezultatais, negalime pamiršti visų ekonomikos augimui įtaką darančių veiksnių. Taip pat, itin svarbu išlaikyti teigiamą investicinę aplinką, investuoti į žaliąją ekonomiką, gynybą ir švietimą. Tokiu būdu galėsime būti tikri, kad mūsų šalies ekonomika gali įveikti ne tik sprinto, bet ir maratono trasą.