Ispaniško maro metu buvo užsidarę atskiri miestai, bet ne ištisos valstybės ir tikrai ne visas pasaulis. Pasaulio šalių atsakas į Covid-19 parodo, kaip toli pažengė humaniškumas, tačiau jis neabejotinai turi savo kainą. Daugelis valstybių supranta, kad jos bent iš dalies turės paremti be pajamų likusius verslus ir gyventojus.

Priežasčių tam yra keletas – viena vertus, nelikus ištisų ekonomikos sektorių ir nedarbui siekiant virš 20 proc. ekonominis atsigavimas gali trukti ir dešimt metų. Kita vertus, kai žmonės žino, kad jai bus pasirūpinta, jie gali laikytis karantino taisyklių ir nedirbti. Jei tokios garantijos nebūtų, niekas jų nuo darbo nesulaikys, nes badas ir skurdas čia ir dabar baisesnis galimybę susirgti virusu.

Todėl valstybės didesne ar mažesne apimtimi ėmėsi ryžtingų priemonių. Atšaukė ar atidėjo mokesčius, teikia paskolas, investuoja į įmones, tiesiog dalina pinigus – ir visa tai ne iš mokesčių pinigų. Žvelgiant istoriškai, krizinėse situacijose valstybių išlaidos praktiškai niekada nėra finansuojamos mokesčių pinigais.

Yra nedaug abejojančių, kad visų valstybių skolos augs ir augs daug. Daugelio Europos šalių skola gali padidėti daugiau nei 20 proc. BVP. Valstybės neabejotinai elgiasi teisingai deficitais užkišdamos skylę ekonomikoje, tačiau tai uždeda naštą ateičiai ir stabdys ūkio atsigavimą, ypač tose šalyse, kurios su skola turėjo bėdų iki šiol.

Skirtingai nei prieš dešimt metų, šįkart bent jau centriniai bankai yra visiškai pasiruošę padėti valstybėms užsitikrinti tiek kapitalo kovai su sveikatos sistemos ir ekonominėmis pasekmėmis, kiek reikės. Daugelyje šalių centriniai bankai pradėjo tiesiogiai finansuoti savo vyriausybes šviežiai sukurtais pinigais, net jei jie to viešai ir nepripažįsta.

ES institucinė sąranga neleidžia Europos centriniam bankui to daryti tiesiogiai, bet esant politinės valios ir trupučio fantazijos galima rasti daug būdų, kaip tai padaryti nepažeidžiant ES sutarčių. Vienaip ar kitaip, tai, tikėtina, bus padaryta. Po pirminio gyvybės palaikymo etapo prasidės ūkio atstatymo darbai, kurie pareikalaus daug lėšų, valstybės negalės staiga grįžti prie normalaus viešųjų finansų režimo. Greita fiskalinė konsolidacija reikštų antrą ekonominio šoko bangą ir pasikartotų dvigubos recesijos Europoje istorija.

Dalis politikų ir ekonomistų priešinasi beribiam valstybių išlaidavimui, jiems net baisu pagalvoti apie pinigų spausdinimą, jie bijo didžiulės skolos ir hiperinfliacijos. Abu šie dalykai yra baisūs, tai tiesa, bet jų daroma ekonominė žala gerokai nublanksta prieš aukšto nedarbo pasekmes. Nedarbas turi ilgalaikį poveikį ne tik ūkio atsigavimui, bet ir individualių žmonių pajamoms. Tyrimai rodo, kad ištisos kartos, įsiliejusios į darbo rinką recesijų metu, dažnu atveju pajamomis niekada taip ir nepaveja tų, kurie pirmą darbą susirado gerais laikais.

Labiausiai Europoje įsibaiminę yra vokiečiai ir jie priešinasi finansinėms inovacijoms, kurios yra būtinos. Vokietijoje hiperinfliacija yra dažnai įvardijama kaip viena iš nacizmo įsigalėjimo priežasčių. Vokiečiai atsimena, kaip neatsakingas elgesys su viešaisiais finansais privedė prie masinio skurdo, Veimaro respublikos žlugimo ir galų gale prie karo. Deja, jų atmintis prasta.

Veimaro respublika po vienos baisiausių hiperinfliacijų Europoje gyvavo dar dešimt metų, o skurdas kilo ne dėl jos, bet dėl pasaulinės didžiosios depresijos. Kainos krito visame pasaulyje ir per penkerius metus nuo 1929 iki 1934 metų sumažėjo perpus. Kainoms krentant, net ir parduodamos tiek pat prekių įmonės nebegali išlaikyti darbuotojų, auga nedarbas ir užsisuka baisi spiralė. Tarpukario Vokietiją sužlugdė ne hiperinfliacija, o defliacija.

Lieka klausimas, ką daryti su skola, kai ši liūdna istorija pasibaigs. Paskutinį kartą su tokio mąsto skolos problema pasaulis buvo susidūręs po Antrojo pasaulinio karo ir to meto šalių patirtis rodo du būdus – skolos atleidimas ir finansinės represijos.

Atleidimas gali vykti keliais būdais. Kreditoriai gali skolininką tiesiog atleisti nuo mokėjimo, kaip kad sąjungininkai nuėmė Vokietijos skolas po karo, kad ji galėtų greičiau atsigauti. Tačiau vieno žmogaus skola yra kito žmogaus turtas, ir tai turėtų neigiamų ekonominių pasekmių kitose vietose, todėl dažniausiai tai nėra optimalus kelias. Kaip alternatyva, centriniai bankai galėtų perpirkti skolas mainais į naujus pinigus, o po to ją tiesiog pamiršti. Deja, skolos problemos sprendimas leidžiant naujus pinigus turi stiprų infliacinį efektą.

Tačiau infliacija gali būti esminė priemonė kovojant su skolos našta. Finansine represija yra vadinamas reiškinys, kai reali palūkanų norma (nominalios palūkanos minus infliacija) yra laikoma ypatingai žema tam, kad palengvinti skolininkų naštą. Jungtinės karalystės skola po karo siekė 250 proc. BVP – dvigubai daugiau nei Italijos dabar.

Tačiau vos per penkerius metus skolos santykis su BVP susitraukė dvigubai, nors JK visą tą laiką turėjo didžiulius fiskalinius deficitus, nes reikėjo lėšų šalies atstatymui. Žemų palūkanų normų ir aukštos infliacijos tandemas nulėmė kartais ir -15 proc. siekiančias realias palūkanas, kurios greitai suėdė skolos naštą.

Taip, infliacija yra skausminga, ypatingai kai žmonių pajamos neiškart prisitaiko prie naujo kainų lygio. Tačiau atlyginimai, pelnai, pensijos ir būsto kainos per keletą metų pakyla prisitaikydami prie naujo kainų lygio. Vienintelės negrįžtamai nuvertėjančios turto klasės yra pinigai ir skola. Infliacijos žala yra dažnai pervertinama ir ji turi teigiamą šalutinį efektą – mažina pajamų nelygybę, nes ateityje uždirbtos pajamos tampa vertingesnės, lyginant su iš kartos į kartą kauptu turtu. Europai renkantis tarp nedarbo ir didėjančių kainų, atsakymas turėtų būti akivaizdus.