Būtent tokie įspūdingi skaičiai kartu su strateginiais kelių kompanijų sprendimais pasitraukti nulėmė itin karštas praėjusių metų pabaigos diskusijas apie šio sektoriaus gyvybingumą ir ateitį mūsų šalyje. Joms nuslūgus, galima apžvelgti, kokį kelią jau nuėjo ši rinka, kaip atrodo dabar, o kas dar laukia ateityje.

Nuo skambučių centrų iki brandžių organizacijų

Paslaugų centrų sektorius Lietuvoje pradėjo formuotis maždaug prieš dešimtmetį, visą šį laiką sparčiai vystėsi, o šiandien jį jau galime vadinti brandžiu. Dabar jau nebekalbame vien apie skambučių centrus ir mažos vertės operacijas, kalbame apie gilias kompetencijas, platų paslaugų spektrą ir kompanijoms kuriamą aukštą pridėtinę vertę.

Tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, Lietuvoje šiuo metu veikia apie 70 įvairaus dydžio paslaugų centrų, sukūrusių net keliolika tūkstančių darbo vietų.

Pastaruoju metu mūsų šalyje kuriasi paslaugų centrai, kurie priklauso kitoms industrijoms, nei tradicinis finansų ar informacinių technologijų sektorius. Kompanijos iš gamybos, inžinerijos sektoriaus, kurios anksčiau nebuvo linkusios kurti paslaugų centrų, vis dažniau keičia strategiją ir imasi centralizuoti veiklą.

Pirmojoje paslaugų centrų vystymosi stadijoje, viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių jų atidarymą Vidurio ir Rytų Europoje, buvo žymiai mažesni darbo kaštai nei kituose regionuose. Tokie projektai buvo ekonomiškai patrauklūs ir greitai atsipirko. Dabar stebime intensyvų regiono valstybių ekonominį augimą, sparčiai didėja ir atlyginimai. Kyla klausimas, kas paskatins tolesnę industrijos plėtrą, jei įmonių išlaidos darbo užmokesčiui tarp regionų reikšmingai nebesiskirs.

Atlyginimai išliks svarbus, tačiau ne vienintelis kriterijus, kompanijai renkantis paslaugų centro vietą. Tarp prioritetinių sričių – talentų pasiūla, švietimo sistemos kokybė, plėtros ir technologijų kūrimo galimybės, gerai išvystyta infrastruktūra. Ne mažiau svarbus ir šalies įvaizdis – įmonės renkasi lokaciją atitinkančią jų vertybes. Lietuvos, kaip mažos, tačiau dinamiškos ir ambicingos valstybės įvaizdis, patraukia ne vienos tarptautinės kompanijos dėmesį.

Lietuvos įdirbis šiose srityse atsispindi ir tarptautiniuose indeksuose. Praėjusiais metais Pasaulio banko sudarytame reitinge „Doing Business“ Lietuva pakilo į aukščiausią istorijoje – keturioliktą – vietą, o „fDi Intelligence“ pagal verslo patrauklumą Vilnių įvertino kaip šeštą vidutinio dydžio miestą pasaulyje. Vadinasi, potencialo augti neabejotinai dar turime.

Konkurencija intensyvi, bet mažesnė nei užsienyje

Tolesnio augimo galimybes rodo ir tai, kad paslaugų centrų rinkos koncentracijos lygis Lietuvoje dar nėra tokia aštrus kaip kaimyninėje Lenkijoje ar kiek toliau esančioje Čekijoje. Jeigu palygintume situaciją, pavyzdžiui, Vilniaus, Krokuvos ir Prahos paslaugų centrų rinkoje, matytume, kad skverbtis (angl. – saturation) mūsų šalyje yra kelis kartus mažesnė. Skaičiuojama, kad 1000 gyventojų Vilniuje tenka 23 paslaugų centrų darbuotojai, Prahoje – 31, o Krokuvoje – net 73.


Jau paminėtoje Čekijoje bedarbystės praktiškai nėra – praėjusių metų pabaigoje nedarbo lygis nukrito į rekordines 1,9 proc. žemumas. Tokia situacija lemia, kad darbdaviams pritraukti talentų tampa vis sudėtingiau. Lietuvoje situacija laisvesnė: nors paslaugų centrai konkuruoja dėl darbuotojų, rinka nuolat pasipildo naujais talentais, tad sėkmingai jų pritraukti tikrai galima. Be to, pastebime, kad čia nėra didelio talentų nutekėjimo procento, o tai – didelis Lietuvos privalumas.

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad paslaugų centrai susiduria su retas kompetencijas turinčių darbuotojų trūkumu. Rasti darbuotojų, kuriuos galima apmokyti bazinių kompetencijų ir iškart patikėti bazines atsakomybes, nesudėtinga. Tačiau rasti specifines kompetencijas turinčių darbuotojų – gali būti sudėtingiau: jų trūksta visiems ir visur, o užauginti prireikia ne vienerių metų.

Visgi, apibendrinant iššūkius, galimybes ir sukauptą patirtį, „Outokumpu“ globalių paslaugų centras, Lietuvoje veikiantis jau trečius metus, gali būti vienas iš nuoseklios plėtros pavyzdžių. Vilniuje suburta komanda yra globalios organizacijos dalis ir kartu su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių dalijasi atsakomybę už tarptautinius sprendimus ir jų įgyvendinimą. 2016 metus baigėme turėdami apie 70 darbuotojų, o šiuo metu esame išaugę daugiau kaip dvigubai – darbuotojų skaičius siekia beveik 160. Nuosaikų augimą planuojame ir šiais metais.

Tiesa, gamybinių kompanijų, tokių kaip „Outokumpu“, paslaugų centrų Lietuvoje, nėra daug, o jų veiklos specifika skiriasi nuo finansines paslaugas teikiančių kompanijų. Šios kompanijos Lietuvoje gali centralizuoti pagrindines (pavyzdžiui, bankines) operacijas. Tuo metu gamybinių kompanijų pagrindinė veikla dažnai būna tarsi pririšta prie konkrečios lokacijos, tad centralizuojamos kiek kitokias atsakomybės: procesų tobulinimas, robotika, informacinės technologijos, projektų valdymas.

Procesams persikeliant į skaitmeninę erdvę įmonės vis labiau galvoja ne apie tai, kaip daugiau pagaminti, bet apie tai, kaip išlaikyti ir plėsti turimą rinkos dalį. Efektyvi logistika, patenkinti klientai, sklandi vidinė komunikacija tarp padalinių, verslo operacijų automatizavimas tampa naujais gamybinių kampanijų prioritetais.

Šie veiksniai turėtų paskatinti įmones peržiūrėti ir keisti savo veiklos modelį, pritaikant geriausias pasaulines praktikas. Lietuva gamybinėms kompanijoms neabejotinai gali save pristatyti kaip aukštųjų technologijų ir kompetencijų šalį, galinčią prisidėti prie ekonominio ir kokybinio jų virsmo.