Savitarna – nesenas išradimas

Tūkstančius metų turguje ar nedidelėse krautuvėlėse pirkėją aptarnaudavo pardavėjas ir kitokią prekybos formą žmonėms buvo sunku įsivaizduoti.

Tačiau XX a pradžioje, kai atsirado daugiau prekių, didesnis žmonių mobilumas, išaugo perkamoji galia, JAV atsirado pirmosios savitarnos parduotuvės. Vėliau kartu su didelių prekybos centrų idėja plito po visą šalį ir persikėlė į Europą.

Nenuostabu, kad tokia idėja sulaukė didelio pirkėjų susižavėjimo – galimybė pačiam rinktis, apžiūrėti prekę, nebūti priklausomam nuo pardavėjo atrodė labai viliojanti patirtis.

Dabar didžioji dalis prekybos vyksta būtent savitarnos principu. Dažnai taip yra greičiau ir patogiau, bet pirkėjai nuolat pasiilgsta ir to, kad kažkas jais rūpintųsi ir rodytų dėmesį. Tada žmogus traukia į turgų arba lankosi nedidelėse krautuvėlėse. Kita vertus, yra sričių, kur betarpiškas pardavėjo aptarnavimas – tiesiog būtinas.

Reikia patarimų ir pagalbos

Kaune įsikūręs prekybos miestelis „Urmas“ yra vieta, kur galima rasti abi prekybos formas. Čia yra ir turgus, ir daug mažų krautuvėlių, ir didesnių parduotuvių, kur pirkėjas gali prekes rinktis pats.

„Kiekvienas prekybos būdas turi savų privalumų. Prekybos vietų savininkai patys renkasi kaip prekiauti atsižvelgdami daugiausia į savo verslo apimtis ir produktų specifiką. Bet „Urmas“ visada buvo ir yra smulkiojo verslo tvirtovė, garsėjanti dėmesiu klientui ir betarpišku bendravimu. Čia dažnai galima sutikti patį verslo savininką stovintį už prekystalio ir aptarnaujantį klientus.

Tokios sąlygos sukuria stiprius pardavėjų ir klientų ryšius, besitęsiančius daug metų. Pirkėjai čia ateina žinodami, kad bus išklausyti, suprasti, pasitikėdami prekybininkų patarimais ir pasiūlymais. Tiesioginis bendravimas su pirkėju taip pat leidžia geriau suprasti pirkėjų poreikius bei pasiūlyti tai, ko jam tuo metu reikia labiausiai. Kai kurie didieji prekiniai ženklai pas mus atidaro savo parduotuves, tam, kad galėtų palaikyti nuolatinį dialogą su savo lojaliais klientais“, - pasakojo „Urmo“ marketingo vadovė Dovilė Lengvenienė.

Prekybos miestelyje įsikūrusiame Centriniame Kauno turguje saldumynais prekiaujanti Irena Fiodorova sako, kad žmonės yra išsiilgę bendravimo ir dėmesio.

„Didelėje savitarnos parduotuvėje sunku sulaukti gero patarimo ar naudingos pagalbos. Dažnai darbuotoją sunku prisikviesti, o ir jo žinios apie parduodamą produktą nėra didelės, nes tokiose vietose darbuotojai gana dažnai keičiasi. Turguje arba nedidelėje parduotuvėje pardavėjai dažniausiai dirba labai daug metų, turi patirties, gali naudingai patarti, duoti paragauti, kad tikrai žinotum ką perki“, - vardijo pašnekovė.

Pardavėjo dėmesys – kaip pramoga

Psichologas Robertas Petruškevičius sako, kad apsipirkimą savitarnos parduotuvėje galima vertinti kaip kasdienį veiksmą, be kurio negali išsiversti. O lankymąsi parduotuvėje, kur pirkėjui skiria asmeninį dėmesį lygino su pramoga.

„Savitarnoje mus žavi laisvė, galimybė pačiam rinktis, spręsti, nejaučiame spaudimo iš pardavėjo pusės. Vos tik pasirodė tokio tipo parduotuvės, tai buvo įvertinta kaip pažangos dalis, modernumas. Vis tik jau po kokio dešimtmečio žmonės vis labiau ėmė ilgėtis dėmesio, aptarnavimo, ieškoti mažų krautuvėlių, grįžti į turgų. Mano nuomone, parduotuvės dydis čia net nėra taip svarbu. Žinoma, tai suteikia jaukumo, bet svarbiausia – kad žmogui rodo dėmesį, atsižvelgia į jo poreikius, kalbasi su juo. Tai ne tik apsipirkimas, tai ir savotiška pramoga. Ten, kur klientui sugeba pasiūlyti tokį aptarnavimą, jis visada sugrįžta“, - akcentavo R. Petruškevičius.

Yra sričių, kur be pardavėjo – niekaip

Marketingo strategijos ekspertas Linas Šimonis atkreipia dėmesį į tai, kad pardavėjo dalyvavimas gali būti ne tik kaip tam tikra papildoma emocinė vertė, bet ir tiesiog būtina sąlyga. Pavyzdžiui, specializuotose parduotuvėse, kur žmogus eina retai ir nedaug žino apie ten parduodamą produkciją.

„Mūsų visuomenė yra labiau įpratusi prie savitarnos modelio. Visi didieji prekybos tinklai siūlo būtent savitarną. Visų pirma tai yra ženkliai pigiau.

Pardavėjo dalyvavimas yra svarbesnis kai prekės yra išskirtinės, nekasdienės. Kai pirkėjui tikrai reikia pagalbos, patarimo išsirenkant. Toks tipas, tarkim, drabužių prekyboje yra naudojamas prekiaujant brangesniais drabužiais, mažesnėse parduotuvėse.

Tarkim perkamas vyriškas švarkas. Ne tokia didelė vyrų dalis žino koks teisingas rankovių ar švarko ilgis. Šiuo atveju patyrusio pardavėjo konsultacija yra neišvengiama norint nusipirkti tinkamą drabužį“, - sakė L. Šimonis.