Aplenkta Estija ir Latvija, su kuriomis konkuruojame dėl potencialių užsienio investuotojų dėmesio. Kita vertus, šioje šalyje jau dirbančių užsienio kapitalo įmonių vadovų nuotaika nerodo Lietuvoje esant tokį investicijų ir verslo rojų.

Priešingai, investuotojų lūkesčiai dėl šalies ekonominės padėties 2019 metų pabaigoje buvo žemiausi per pastaruosius penkerius metus. Asociacijos „Investors‘ Forum“ reguliariai atliekamas Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indekso tyrimas įspėja apie spėriai blėstantį verslo optimizmą. Tuo pačiu verslininkai gana aiškiai nurodo, kam valstybė turėtų skirti didžiausią dėmesį ateinančiais metais, siekdama likti patraukli kryptis investicijoms.

Iššūkis Nr. 1 – politinis stabilumas

Vienas didžiausių sopulių, mažinančių šalies patrauklumą užsienio investicijoms, daugelį metų tebėra politinio stabilumo stoka. Šių metų pabaigoje vos 3 proc. apklaustų užsienio kapitalo įmonių vadovų teigė besitikintys, kad politinė padėtis Lietuvoje artimiausiu metu taps stabilesnė. Kad ji blogės mano trečdalis, ir stebint 2020 m. valstybės biudžeto priėmimo procesą, tokie neigiami lūkesčiai visiškai suprantami.

Svarbiausio šalies finansinio dokumento tvirtinimas dar niekada nebuvo toks chaotiškas ir kupinas paskutinės minutės sprendimų. Svarbiausiais klausimais konsultacijų su visuomene beveik nebuvo arba joms buvo skiriami tik simboliniai kelių dienų terminai. Politikai sistemingai ignoravo taisyklę, reikalaujančią palikti bent pusmetį verslui pasiruošti naujiems mokesčiams, o pažadai diskutuoti ir ieškoti bendrų sprendimų šalies pažangai iškeliavo nežinia kur.

Tai verslui siunčia žinią, kad valstybė dialogu nesuinteresuota ir mokesčių sistemos stabilumo tikėtis čia sudėtinga. Esant tokiai padėčiai, įmonėms prognozuoti veiklą tampa tiek pat dėkingas užsiėmimas, kiek Lietuvoje tikėtis sniego per Kalėdas. Prie to pridėję prastėjančią demografinę padėtį, augančius darbo jėgos kaštus ir nuo jų augimo atsiliekantį našumą, puikiai suprantame kai kurių stambių užsienio kompanijų pastarojo meto sprendimus kelti veiklą iš Lietuvos.

Taigi pirmasis investuotojų įspėjimas valstybei yra ganėtinai paprastas — būkite atviri ir nuspėjami. Tinkamai pasiruošus ir aptarus įmanoma padaryti labai daug, tačiau tam būtinas vienas esminis pokytis: valstybė ir verslas privalo laikyti vieni kitus partneriais, kurie drauge siekia bendrų tikslų. Gerovės kūrimu suinteresuotos abi pusės, tačiau kol kas politikų pagarbos verslui vis dar gerokai pasigendame, o be pagarbos nebus ir pasitikėjimo, būtinos prielaidos sėkmingai ilgalaikei partnerystei.

Pritraukti, o ne atstumti talentus

Vienas svarbiausių veiksnių investicijoms Lietuvoje išlaikyti yra talentai. Taip teigia kone du trečdaliai, 63 proc. apklaustų užsienio investuotojų, pažymėdami, kad talentams pritraukti svarbus ir darbo užmokestis, ir verslo bei darbo santykių reguliavimas.

Ši verslininkų žinia politikams taip pat labai aiški – aukštą pridėtinę vertę kuriančiai ekonomikai būtini specialistai, dėl kurių šiais laikais konkuruojame nebe su miesto, šalies ar regiono, bet dažnai viso pasaulio įmonėmis.

Vis dėlto, pastarieji valstybės žingsniai šios konkurencinės kovos ne tik nepalengvino, bet ją dar ir pasunkino. Turime omenyje politikų sprendimą iki 32 proc. didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą metinėms pajamoms, viršijančioms 84 vidutinius darbo užmokesčius. Būtina suvokti, kad tokias pajamas iš darbo santykių gauna ne įmonių savininkai, o aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Tuo tarpu didindama jiems mokestinę naštą valstybė mažina tarptautinių įmonių motyvaciją steigti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas Lietuvoje.

Apskritai, nepaisant kai kurių gerų signalų, tokių kaip ne taip seniai atnaujintas Darbo kodeksas, darbo santykiai lieka permainų reikalaujanti sritis. Apklausti investuotojai nurodo, kad darbo santykių reguliavimas jiems tampa iššūkiu, su kuriuo kasdienėje veikloje susiduriama dažniausiai. Net 44 procentai apklaustųjų teigia, kad su šia problema susiduria dažnai, 32 procentai kartais ir vos penktadalis apklaustųjų su darbo santykių reguliavimo iššūkiais nesusiduria.

Įtvirtinama verslo sektorių diskriminacija

Didžiausius neigiamus verslininkų nuotaikos pokyčius matome pasigilinę į jų lūkesčius dėl kredito prieinamumo ir makroekonominės aplinkos. Net 37 proc. apklaustų investuotojų mano, kad sąlygos gauti kreditą artimiausiu metu blogės. Be to, jei 2019 m. viduryje tik 5 proc. apklaustųjų teigė, kad makroekonominė padėtis blogės, dabar tokios nuomonės laikosi daugiau nei penktadalis apklaustų įmonių vadovų.

Tokiomis aplinkybėmis valdžios sprendimas įvesti sektorinį 20 proc. pelno mokestį bankams atrodo ne tik nepagrįstas, bet ir pavojingas. Juo sukuriamas precedentas diskriminuoti atskiras verslo rūšis vadovaujantis politiniais argumentais. Konkurencijos augimo bankų sektoriuje po tokių sprendimų tikėtis tikrai neverta, o didinami mokesčiai paskatinti bankus perkelti būstines iš Lietuvos į kaimynines valstybes.

Tokių atvejų jau buvo prieš kelerius metus, ir didėja tikimybė, kad kiti paseks tuo pačiu keliu. Tai gerokai sumažintų darbuotojų skaičių Lietuvoje ir sumokamus mokesčius į biudžetą. Tuo metu, kai visame pasaulyje ir Lietuvoje vis garsiau skamba verslininkų ir ekonomistų nuogąstavimai dėl lėtėjančios ekonomikos ir geopolitinės įtampos.

Tad trečiasis kvietimas valstybei – priimti sprendimus, kurie liudytų siekius pritraukti ir išlaikyti verslą šalyje, o ne atvirkščiai, stumti jį lauk. Deja, žinant, kad 2020-ieji yra Seimo rinkimų metai, racionalių sprendimų tikėtis sudėtinga. Jei bent dalis politikų šiuo laikotarpiu prisimintų ir vadovautųsi Hipokrato priesaku „svarbiausia – nepakenk“, tai jau būtų reikšmingas pasiekimas.