Birštono savivaldybė
Birštono savivaldybę supa Nemunas. Didžioji dalis savivaldybės yra dešiniajame Nemuno krante, iki Verknės žiočių.
Statistika
Birštono savivaldybės istorija
Birštonas yra vienas seniausių balneologijos kurortų Lietuvoje. Jo istorija atsekta iki pat Viduramžių. Pirmą kartą minimas 1382 m. Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“. Karaliaučiaus archyvuose rastuose 1384 ir vėlesnių metų kryžiuočių žvalgų į Lietuvą aprašymuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan; aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio.
Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas minimas kaip Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras, kurį labai mėgęs Vytautas Didysis, Kazimieras Jogailaitis su sūnumis bei kunigaikštienė Elena.
Birštono kurorto pradžia siejama su 1846 m., kai Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis, susidomėjęs Birštono šaltiniais, atsiuntė čia ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai. Birštone ligonė pasveiko. Po ilgų tyrinėjimų ir biurokratinių procedūrų 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti Birštono kurortą. Jau kitais metais buvo pastatyta pirmoji gydykla, o XIX a. 6 dešimtmetyje Birštonas, kaip balneologinis kurortas, buvo jau gerai žinomas visoje Rusijos imperijoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais Birštonas smarkiai nukentėjo, likę pastatai buvo išparduoti. Jaunai valstybei trūko lėšų kurortui atstatyti ir tvarkyti. Vieninteliam Nepriklausomos Lietuvos kurortui (Druskininkai buvo lenkų okupuoti) grėsė visiškas sunykimas, tačiau juo susirūpino Lietuvos Raudonasis kryžius, kuris 1924 m. pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Raudonojo kryžiaus valdyba visą pelną pasižadėjo skirti kurorto plėtojimui ir tobulinimui. Reikšmingiausiu įvykiu kurortologijos istorijoje tapo gydymo purvu Birštone pradžia. Purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Šis pastatas išliko iki šių dienų ir tapo svarbiausiu Birštono statiniu.
Raudonojo kryžiaus valdybos pastangomis Birštone buvo sutvarkytas parkas, įrengtas fontanas, ant Vytauto kalno įrengti rezervuarai gėlam ir mineraliniam vandeniui. Į visus kurorto viešbučius įvestas vandentiekis, kanalizacija bei elektra. Organizuotas reguliarus susisiekimas autobusais su Kaunu bei Alytumi. Birštone buvo statomos ne tik sanatorijos ir vilos, gražėjo, plėtėsi ir pats miestelis. Suformuojama centrinė miestelio aikštė, kurioje 1939 m. atidengtas paminklas J.Basanavičiui.
Antrojo pasaulinio karo metu Birštonas nesiplėtė, tačiau išvengė ir didelių nusotolių – nukentėjo tik Kurhauzas. Kurortas pradėjo funkcionuoti iš karto po karo. Šeštajame dešimtmetyje prasideda naujų sanatorijų statyba – lankytojams duris atveria sanatorijos „Tulpė“, „Spalis“ ir „Versmė“.
Birštone vis dar veikia seniausia mineralinio vandens pilstymo įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi 1924 m., kai buvo ypač populiaru gurkšnoti mineralinį vandenį „Vytautas“ ar „Birutė“. Tačiau kurorte nereikia pirkti mineralinio vandens. Tikro nekarbonizuoto mineralinio vandens „Vytautas“ galima paragauti sanatorijų „Tulpės“ ir „Versmė“ biuvetėse.
1966 m. Birštonas tapo respublikos pavaldumo miestu.
1995 m. įkurta Birštono miesto savivaldybė. Prie jos 1999 m. gruodžio 21 d. prijungta vakarinė dalis Prienų rajono (Birštono Vienkiemio ir Nemajūnų kadastrinės vietovės, t. y. Birštono seniūnija), savivaldybė pervadinta Birštono savivaldybe.
2009 m. balandžio 24 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-68 įsteigtos 7 seniūnaitijos.
Ne tik unikalūs gamtiniai ištekliai, bet ir išskirtinis šios vietovės kraštovaizdis nuo seno vilioja poilsiautojus apsilankyti Birštone ir jo apylinkėse. Todėl 1992 m. buvo įkurtas Nemuno kilpų regioninis parkas - vienas didžiausių šalies regioninių parkų, užimantis per 25 tūkstančių hektarų teritoriją, kurio tikslas išsaugoti unikalų Nemuno upės suformuotą kraštovaizdį. Birštono savivaldybėje taip pat stūkso konglomerato uola Ožkų pečius, auga vienas seniausių Lietuvoje Žvėrinčiaus ąžuolas. Čia daug piliakalnių: Paverknių, Babronių, Birštono, Nemajūnų, Šilėnų, Šaltinėnų.
Žygeiviai vienijasi: visas lėšas skirs kovojančiai Ukrainai
Ką svarbu įvertinti prieš įsirengiant tentinį garažą?
Reguliuojamo aukščio stalai – stilingas sprendimas sveikesnei darbo vietai
Kiek kainuoja elektros energija gyventojams?