Ignalinos rajono savivaldybė

Ignalinos rajono savivaldybė

Ignalinos rajono savivaldybė yra rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, pasienyje su Baltarusija. Centras – Ignalina.

Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina

Į. kodas 288768350

Telefonas +370 386 52096

El. paštas info@ignalina.lt

Nuoroda https://www.ignalina.lt

Statistika

Ignalinos savivaldybės istorija

Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII a. Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai.

Ignalinos vardas kilęs iš Ignalinkos palivarko, kuris buvo išsidėstęs Gavio ir Gavaičio ežerų pakrantėse, pavadinimo. Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857 - 1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje. Kada buvo įkurtas Ignalinos palivarkas, žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas.

1866 metais prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės gyvenvietei, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu.

1895 m. čia jau gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės. Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų.

XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. 1906 metais Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla.

XX a. pradžioje Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių, gyvenvietė tapo miesteliu.

Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. Visą laikotarpį name Liaudies gatvėje (dabar Etnokultūros centras) stovėjo lenkų kariuomenės padalinys. Tačiau vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Čia vyravo ir išliko lietuviška dvasia. Veikė Šv. Kazimiero ir "Ryto" draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.

1939 metais, kai Lietuvai buvo gražintas Vilnius, visame Vilnijos krašte greta kitų pertvarkymų įvyko ir administracinės reformos. Ignalinai pirmą kartą buvo suteiktos valsčiaus centro teisės. Ji priklausė Švenčionių apskričiai.

1950 metais sukurtas Ignalinos rajonas, atsiranda administracinių įstaigų ir įmonių tinklas. Pradeda veikti ligoninė, antroji mokykla. Palyginti su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas vienaaukščiais mediniais pastatais. Beveik visos gatvės buvo negrįstos.

1988 m. rugsėjo mėn. miesto parke surengtas pirmas Sąjūdžio mitingas, o lapkričio 12 d. ant viešosios bibliotekos pastato iškelta trispalvė.

Ignalina išaugo. Mažų palinkusių namelių vietoje iškilo daugiaaukščiai mūrai. Palyginti jauno miesto istorija dar gyva žmonių atmintyje. Tik kelios kartos šią vietą laikė gimtine: vyresnių ignaliniečių tėvai ir seneliai matė medinę Ignaliną, kirto miškus, sausino balas ir tose vietose lipdė namus, smėlynuose sodino medžius, gėles.