Joniškio rajono savivaldybė

Joniškio rajono savivaldybė

Joniškio rajono savivaldybė yra šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, pasienyje su Latvija. Centras – Joniškis.

Livonijos g. 4-1, LT-84124 Joniškis

Į. kodas 288712070

Telefonas +370 426 69140

El. paštas savivaldybe@joniskis.lt

Nuoroda https://www.joniskis.lt

Statistika

Joniškio savivaldybės istorija

Kaip rodo archeologiniai radiniai, žmonės į Joniškio kraštą atsikėlė vėlyvojo Neolito laikotarpiu (2500-1500 m. pr. Kr.).

Gyventojų krašte padaugėjo nuo II a. po Kr. Tai patvirtina pilkapių su akmenų vainikais kultūrai būdingi radiniai, aptinkami Joniškio krašte. Iš šios pilkapių kultūros IV-V a. išsiskyrė istoriniuose šaltiniuose minimos žemaičių, latgalių, sėlių ir žiemgalių gentys.

Žiemgaliai V-XIII a. gyveno ne tik Latvijos Duobelės, Jelgavos, Rygos, Bauskės rajonų, bet ir Lietuvos Pasvalio, Pakruojo, Akmenės bei Joniškio rajonų teritorijoje. Ši gentis paliko nemažai paminklų Joniškio rajone, svarbiausi jų: Jauneikių, Stungių, Lieporų kapinynai bei Žagarės Žvelgaičio, Raktuvės ir Sidabrės (dab. Kalnelio k.) piliakalniai.

XIII a. šaltiniuose, kuriuose yra pasakojama apie žiemgalių ir Livonijos ordino kovas, yra minimos ir Joniškio rajono gyvenamos vietovės: Žagarės žemė 1254 m., Žagarės pilis 1271 m., Raktės pilis 1289 m. ir Sidabrės pilis 1289-1290 m. Raktės ir Sidabrės pilių gynėjai, nesugebėdami atsilaikyti prieš žymiai stipresnį Livonijos ordiną, buvo priversti palikti savo žemes ir pasitraukti į Lietuvą.

Joniškio kraštas XIV-XV a. tapo negyvenama dykra.

Naujas laikotarpis Joniškio krašto ir miesto istorijoje prasideda XVI a. pradžioje.

Joniškio miesto įkūrimo pradžia yra laikomi 1523 m., kai Vilniaus vyskupas Jonas, vizituodamas tuo metu jo valdyto Šiaulių valsčiaus pakraščius, rado, kad jų gyventojai vis dar buvo pagonys. Vyskupo nurodymu keliose gyvenvietėse įsteigtos parapijos, o viena tokia gyvenvietė pavadinta Joniškiu. 1526 m. joje pastatyta bažnyčia.

Kur buvo ši gyvenvietė tyrinėtojų nuomonės skiriasi: vieni teigia, kad tai galėjo būti dabartinio Kalnelio kaimo vietoje (3 km į ŠV nuo Joniškio), kiti, kad - dabartinio miesto vietoje.

1530 m. Joniškyje pradėjo veikti parapinė mokykla.

Bažnyčios konfirmacijos dokumente 1607 m. Joniškis vadinamas miestu, kuriame buvo turgaus aikštė ir keturios gatvės: Upytės, Vokiečių, Žagarės, Užmūšės.

1616 m. liepos 4 d. Lenkijos-Lietuvos valdovas Zigmantas III Vaza Joniškiui suteikė Magdeburgo privilegiją, tuo padėdamas pagrindą naujam juridiniam ir ekonominiam miesto statusui. Ši privilegija leido Joniškyje rengti savaitinius prekymečius - vieną Šv. Sofijos, Romos katalikų šventės dieną (IX.30.), o antrąjį - per Šv. Valentiną (II.14.) ir savaitinius turgus, kurie vykdavo ketvirtadieniais. Pagal šią privilegiją miestiečiai turėjo teisę šaukti sueigas, kurios rinko vykdomosios valdžios ir teismo pareigūnus, miestui buvo leista pasistatyti rotušę, joje vykdyti teismus ir atlikti kitus miesto reikalus, o prie rotušės turėti turgaus saiką, kirpyklą. Miestui duotas antspaudas, kuriame pavaizduotas Šv. Mykolas su kalaviju. Ši teisė miestui pakartotinai suteikta 1635, 1650, 1679, 1718, 1736, 1764 m., o 1792 m. savivaldos teisės atnaujintos paskutinį kartą.

Palankios sąlygos prekybai lėmė tai, kad Joniškis iki pat XVII a. pab. buvo didžiausias tuometinės Šiaulių ekonomijos miestas.

1636, 1649, 1748 m. Joniškį siaubė gaisrai.

1638-1640 m. Joniškyje buvo 179 karčemos: 148 alaus, 27 degtinės, 4 midaus.

Joniškis nukentėjo nuo karų su švedais XVII a. ir XVIII a. prad., po kurių dažnai sekdavo badas ir maras. Labiausiai Joniškis nukentėjo po XVIII a. prad. Šiaurės karo, po kurio (ir nuo maro) išmirė 2/3 miesto gyventojų.

XVIII a. vid. Joniškyje apsigyvena pirmieji žydai.

1796 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo metu Joniškis buvo sukilimo centras. Jam vadovavo M. Pauga, S. Aleksandravičius.

1795 m. po paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo Joniškis, kaip ir likusi LDK, prijungtas prie Rusijos imperijos, o Jekaterina II panaikino miesto savivaldos teises ir miestą su aplinkinėmis žemėmis atidavė Platonui Zubovui.

1836-1858 m. per Joniškį nutiestas Rygos-Tilžės plentas.

1865 m. Joniškyje buvo 2634 gyventojai, pašto stotis, įsteigta valdiška dvimetė mokykla, 1871 m. - vaistinė, nuo 1975 m. veikė miestelio valdyba. 

1868, 1893 m. - gaisrų Joniškyje metai.

1895-1901 m. kun. L.Šiaučiūno pastangomis perstatyta mūrinė bažnyčia.

1897 m. Joniškyje buvo 4774 gyventojai, iš jų 2272 žydai, kurie turėjo 2 maldos namus: "Baltąją" (statyta 1823 m.) ir "Raudonąją" (statyta 1865 m.) sinagogas, mokyklą (pradėjo veikti XIX a. I p.). Be žydų Joniškyje gyveno ir latviai (pradėjo keltis į Šiaurės Lietuvą nuo 1836 m.), kurie turėjo savo maldos namus (statyti 1848 m.).

XIX a. pab. - XX a. pard. Joniškyje reiškėsi tautinis atgimimas. To meto žymūs veikėjai buvo dr. Vaineikis, M.Slančiauskas, Kl.Stankaitis, kun.L.Šiaučiūnas.

1911 m. buvo atidarytas didelis privatus K. Petrausko knygynas, o prie jo biblioteka. Kultūriniame gyvenime aktyviai reiškėsi Joniškio ir Kriukų vaidintojų būreliai, veikę 1901-1912 m., kurių veikloje buvo ryškios S. ir T. Goesų asmenybės. 1909-1911 m. Joniškyje veikė Mergaičių draugijos mokykla, o 1909-1911 m. - "Saulės" draugijos mergaičių mokykla.

I Pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus vakarines Rusijos imperijos gubernijas (1915-1918 m.), 1916 m. strateginiais sumetimais buvo nutiestas platusis geležinkelis nuo Šiaulių į Jelgavą, o 1916-1922 m. vidaus susisiekimui - siaurasis geležinkelis iš Joniškio į Žeimelį (nurinktas 1960 m., pradėjus kursuoti autobusams).

1918 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvai, sudarytas valsčiaus komitetas.

1933 m. miestui suteiktos antraeilio Lietuvos miesto teisės - visus miesto reikalus tvarkė savivaldybė su rinktu burmistru.

1919 m. atidaryta progimnazija. Nauji mokyklos rūmai, pilnai pritaikyti gimnazijai, pastatyti 1933 m. 1936 m. pastatyti nauji rūmai pradžios mokyklai (dabar 2-oji vidurinė mokykla).

1928 m. pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui.

1918-1940 m. Joniškyje buvo "Lietūkio" linų fabrikas, pieninė, Ūkio banko skyrius, Liaudies bankas, vartotojų bendrovė, žemės ūkio kooperatyvas, "Maisto" skyrius, lentpjūvė, keli malūnai, biblioteka (1937 m.), vaikų darželis (1931 m.), ligoninė (1925 m.), apie 50 privačių krautuvių, 5 restoranai, kelios kepyklos, daug amatų dirbtuvių. Turgūs vykdavo 2 kartus į savaitę, o 6 kartus į metus - mugės. 1937 m. miesto gatvės pradėtos grįsti akmenimis. 1918 m. įvesta elektros srovė, kurią iš privačios nuosavybės 1930 m. perėmė savivaldybė. 1938 m. pastatyta nauja elektros stotis. 1939 m. mieste buvo 5132 gyventojai.

Tarpukariu sparčiai vystėsi Joniškio kultūrinis gyvenimas, labiausiai tuomet sietinas su gimnazija. Mokykloje vykdavo vakarėliai, vaidinimai, abiturientai statydavo tradicinę operetę “Kaminkrėtys ir malūnininkas”. Kultūrinis gyvenimas taip pat buvo susijęs su visuomeninių šaulių, pavasarininkų, skautų, jaunalietuvių, angelaičių, sporto ir kitų draugijų veikla.

Joniškio žydai (apie 700) tarpukariu turėjo savo bendruomenę, mokyklą, 3 sinagogas. Latviai turėjo savo maldos namus ir vidurinę mokyklą (įsikūrė 1921 m.), leido savo laikraštį.

1941-1952 m., sovietinės okupacijos metais, iš miesto ištremta apie 130 žmonių.

1941-1944 m. hitlerinės Vokietijos okupacijos metais Joniškio krašte buvo sunaikinta dauguma žydų tautybės žmonių (Žagarės grafo D. Naryškino parke - apie 3000, o Vilkiaušio miške - apie 500).

1944 m., besibaigiant II Pasauliniam karui, nukentėjo ir Joniškis - sugriauti kvartalai, buvę pietinėje Miesto aikštės dalyje, Livonijos gatvės pradžioje.

1945 m. Joniškis buvo apskrities centras, o nuo 1950 m. - rajono centras.

1945 m. Joniškyje įsteigti kultūros namai. Čia veikė dramos studija, literatų, muzikų, tautinių šokių sekcijos. 1971 m. pastatyti nauji Joniškio kultūros rūmai.

1959 m. pradėjo veikti Grūdų produktų kombinatas.

1956 m. atidaryta Muzikos mokykla. 1969 m. Joniškis paskelbtas vietinės reikšmės urbanistikos paminklu.

1978 m. atidaryta Joniškio 3-oji vidurinė mokykla, o 1987 m. - Joniškio žemės ūkio mokykla.

1989 m. atidarytas Joniškio istorijos ir kultūros muziejus.

1992 m. Joniškiui sugrąžintas senasis herbas, kuriame pavaizduotas Šv. Mykolas Archangelas, nugalintis slibiną.