Utenos rajono savivaldybė
Statistika
Utenos rajono savivaldybės istorija
Utena – vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose sutinkamas tik nuo 1261 m. – tai Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas, kuriame Tauragnai, Utena ir Užpaliai laikomi esantys Sėlos ribose. Mindaugas sėlių teritoriją tuo metu dovanojo Livonijos ordinui.
Šios vietovės priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmės arealui, kuris laikytinas asimiliuotu sėlių rajonu. Su senąja Utenos istorija pirmiausia siejami Narkūnų piliakalniai; spėjama, kad XIII a. ten stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios kūrėsi didesnė gyvenvietė, davusi užuomazgą miestui. Narkūnų piliakalnių, siejamų su Utenos miesto pradžia, radiniai liudija, kad ten jau buvo gyvenama, ginamasi nuo priešų, verčiamasi prekyba ir amatais nuo II tūkst. pr. Kr. pabaigos.
Vis dėlto į stambesnę gyvenvietę – prekybos, amatų ir administracinį centrą – išsivystė II tūkst. po Kr. pradžioje. Dar pirmajame tūkst. pr. Kr. čia būta medinių pastatų, gynybinių įrengimų, kurie ne kartą degė ir vėl buvo atstatomi, paskui kurį laiką piliakalniai buvo apleisti, tik antrojo tūkst. po Kr. pradžioje didysis piliakalnis iš naujo pertvarkytas, padidintas ir įtvirtintas gynybiniais pylimais, apsauginiais grioviais, gynybinėmis sienomis.
1433 01 30 Švitrigailos rėmėjas – Livonijos ordinas viešai paskelbė karą Žygimantui Kęstutaičiui ir, įsiveržęs į lietuvių žemes, plėšė ir degino Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes.
Lietuvos did. kunig. Kazimiero valdymo metu (1440–1492) iš Utenos smuklių ir pajamų įvairiems asmenims už tarnybą buvo mokamos nemažos pinigų sumos. Taigi Utenos miestas buvo nemažas (Pagal S. Alexandrovičių, Utena kaip miestelis minimas 1486 m.). XV a. antrojoje pusėje – XVII a. Utena buvo dv. priklausantis valdovui, kurį valdydavo jo paskirti vietininkai arba laikytojai.
1512 m. Utena laikoma Užneryje esančiu valdovo dv.; karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių.
1516 06 17 Žygimantas Senasis Utenos dv. su miestu ir visais to dv. žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis už 1000 kapų grašių įkeitė Trakų vaivadai, dv. maršalui Grigui Astikui. Jam mirus, teisę valdyti dv. turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dv. Grigas Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas.
1519 m. vasario ar kovo mėn. Žygimantas Senasis leido Trakų vaivadai Albertui Goštautui už tai, kad valdovui dovanojo įkeitimo sumą Utenos dv. su miestu, miestiečiais, vls. žmonėmis keliuočiais, duoklininkais, baudžiauninkais, arklininkais, leičiais, šunininkais ir medžiokliais išpirkti iš Grigo Astiko sūnų Stanislovo, Jurgio ir Grigo (jiems sumokėti 1000 kapų grašių) ir valdyti iki jam bus grąžinta išpirkos suma. 1522 m. gruodžio mėn. A. Goštautui Utena duodama valdyti iki mirties.
1527 06 11 Žygimantas Senasis Utenos dv. iki mirties davė valdyti Jonui Abramavičiui (tarpininkavo Vilniaus vaivada, kancleris Albertas Goštautas). 1527 09 01 valdovas Jonui Abramavičiui davė naują privilegiją, suteikiančią teisę Utenos dv. valdyti iki mirties, kurioje plačiau aprašoma privilegijos išdavimo aplinkybės.
1534 m. Vilniaus pavieto dv. (ir Utenai) buvo išsiuntinėtas raštas dėl sidabrinės mokesčio sumokėjimo, o 1535 m. – dėl vykimo į karą prieš Maskvą. 1534 11 20 dėl sidabrinės mokesčio (nuo jaučių žagrės 15 grašių, nuo arklio – 7,5 grašio) išsiųstas raštas ir Utenos vėliavininkui, iš to galima spręsti, kad karo metu uteniškiai į karą vykdavo atskiru daliniu.
1546 m. minimas Utenos valsčiaus.
1562 05 09 Utenos dv. su miesteliu, dvaro šeimynykščiais, baudžiauninkais ir keliuočiais, jų žemėmis, pagal iždo sudarytą registrą, už 8000 kapų grašių 2 metams buvo įkeistas Vilniaus miesto tarėjui Motiejui Rudaminai. Tikriausiai M. Rudamina Uteną valdė kiek ilgiau, nes 1565 m. Utenos miestiečiai ir dv. valdiniai dėl įvairių skriaudų su juo bylinėjosi valdovo teisme, tačiau susitaikė.
1566 m. Utena buvo įkeista Mstislavlio vaivadai Jurgiui Astikui. 1578 04 14 Steponas Batoras leido Smolensko vaivadai, Breslaujos seniūnui Jurgiui Astikui Utenos dv. su miestu ir vls. už 8000 kapų grašių išpirkti iš Motiejaus Rudaminos ir valdyti iki mirties arba kol įkeitimo suma bus grąžinta.
1646 03 10 Barborai Sapiegaitei Valavičienei buvo suteikta teisė kartu su vyru valdyti Uteną iki gyvos galvos.
Po nesėkmingų XVII a. vidurio karų, Utena su apl. buvo nusiaubta maskvėnų kariuomenės; pagaliau tiek švedų, tiek LDK kariuomenės rinko mokesčius ir ėmė maisto produktus savo reikalams. Utenos dv. buvo atiduotas Smolensko egzulantams. 1670 m. dūmų registre nurodoma, kad Utenoje Smolensko taurininkas Kopanskis turi 1 dūmą (kiemą), kiti ponai egzulantai – 22 dūmas.
1671 m. Utenos miestelio gyv. valdė 47 valakus žemės. Mieste buvo turgaus aikštė ir dvi gatvės – Pienionių ir Vilniaus.
1685 m. ponas Jeronimas Ciechanovičius, Smolensko žemės raštininkas, turėjo mokėti mokesčius iš Utenos miestelio ir dv. k. – buvo 138 dūmai, malūnas ir smuklė.
Šiaurės karo metu (1700-1721) Utenos miestą niokojo švedai.
1765 m. nurodoma, kad Utenos miestelis nedidelis, tačiau turgūs būna dideli, nes Utenoje susikerta keliai iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus.
1783 12 12 Lenkijos karalystės kariuomenės generolas majoras Ildefonsas Strutinskis Uteną, Noliškį, Dičiūnus, Kyburius užrašė iki mirties valdyti žmonai Kotrynai Žabaitei Strutinskai.
Nepaisant 1831 m. sukilimo metu patirtų nuostolių, 1833 m. Utenoje buvo 109 gyvenamieji mediniai namai, medinė bažnyčia, 12 krautuvių ir 6 smuklės, 586 gyv. (324 vyrai, 262 moterys), iš jų 8 (4 vyrai ir 4 moterys) priklausė 3-ios gildijos pirklių luomui.
1830 m. pradėtas tiesti Daugpilio–Kauno plentas. Uteną plentas aplenkė iš šiaurės vakarų pusės. Tuo metu Utena buvo nemažas ryškaus radialinio plano miestelis, į kurį iš plento buvo padaryti du įvažiavimai – iš Zarasų ir Vilkmergės pusės. Utenos pašto stotis priimta naudojimui 1836 m. pavasarį; pastate buvo pašto kontora, pravažiuojančiųjų poilsio ir laukimo kambariai, abiejuose pastato galuose buvo pastatyti fligeliai – sandėliams, arklidėms ir karietoms, vėliau pastatyta ir pirtis.
1834 m. miestas degė.
1864-1914 m. Utena buvo vls. centru.
1868 m. Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams.
1899 m. pro Uteną buvo nutiestas siaurasis Panevėžio–Švenčionėlių geležinkelis. 1903 m. Utenoje jau buvo 4865 gyv., nors pats miestas menkutis, namai statomi be plano ir tvarkos, gatvės ir skersgatviai kreivi, šaligatvių visiškai nebuvo.
Rusinimo politika neaplenkė ir Utenos – m-klose ir valdžios įstaigose (Utena buvo Vilkmergės aps. vls. centras) buvo kalbama tik rusiškai, 1870 m. rusas Biriukovas prie plento pastatė medinę cerkvę, tačiau didesnio uteniškių dėmesio ji nesusilaukė. 1909 m. rudenį dvarininko Balsevičiaus dovanotame sklype buvo pastatyta ir atidaryta tiems laikams didelė ir moderni Utenos ligoninė. Jos statybos iniciatorius buvo čia ilgesnį laiką dirbęs gydytojas Antanas Vodopalas.
1905 m. Utenoje buvo įkurtas "Saulės" draugijos skyrius, įsteigta lietuviška mokykla. 1908–1913 m. vikaras Jonas Švagždys steigė draugijas, būrelius, pastatė parapijos namus.
1918 m. buvusiuose Balcevičiaus dvaro rūmuose įkurta "Saulės" gimnazija, kuri 1929 m. suvalstybinta, 1931 m. suremontuota pristatant antrąjį aukštą.
1924 m. pabaigoje Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės, miestui priskirta 118 ha žemės arba 216 sklypų (prieš tai buvo tik 80 ha), tad 1933 m. miestas jau valdė 198 ha žemės, buvo 490 sklypų činšo teisėmis ir 20 nuosavų.
Buvo apie 7000 gyventojų, iš jų apie 55% žydų, 45% lietuvių. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pastatyta daugiau kaip 400 namų, tad iš viso buvo apie 700 namų, iš kurių 42 mūriniai, be to, turgavietėje buvo 34 mūrinės krautuvės. Veikė 3 malūnai, lentpjūvė, odų dirbtuvė ir kt. gamyklėlės.
1921 ir 1925 m. sudarant Utenos išplanavimo projektus miestą plėsti buvo numatyta šiaurinėje Daugpilis-Kaunas plento pusėje. Intensyviai įsisavinant statybai skirtas teritorijas, plentas netrukus buvo iš abiejų pusių užstatytas ir tapo pagrindine miesto gatve. Plentas, tapęs gatve, pakeitė anksčiau susidariusią planinę struktūrą (buvo ryškus radialinio plano miestelis).
Miestas ėmė plėstis 1924 m. jam suteikus miesto teises. 1939 m. miestas užėmė apie 200 ha plotą, o aplinkui buvo kaimai. Tuomet gyveno apie apie 7 tūkst. gyventojų. Miesto gatvės buvo negrįstos. 1939 m. buvo apie 30 km gatvių. Dauguma jos grįstos, turėjo šaligatvius. 1928 m. mieste pasodintas sodas. Dauniškio ežere įrengtos maudyklės.
Antrojo pasaulinio karo metu Utenoje buvo sugriauta ir sudeginta daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų.
Didžiausios statybos prasidėjo septintajame–devintajame dešimtmetyje. Pastatyti gyvenamųjų namų Aukštakalnio, Dauniškio, Vyturių, Krašuonos, Ąžuolijos mikrorajonai, ligoninė, viešbutis, keturios vidurinės mokyklos, 1974 m. nutiestas platusis geležinkelis.
Iškilo stambios įmonės: "Utenos trikotažas", "Utenos gėrimai", mėsos ir pieno perdirbimo, kitos įmonės, statybinės organizacijos, nutiesta naujų gatvių ir t. t.
Dabar veikia per 60 akcinių bendrovių, įmonių, parduotuvių. 1996 m. iškilmingai paminėtas miesto 735 metų jubiliejus.
Įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios nori skelbti informaciją apie vykstančius aukcionus, visą medžiagą (Word) siųsti el.p. info@lrvalstybe.lt
Telefonai pasiteiravimui +370 614 58812; +370 614 58803
Kasdien atnaujinamas viešųjų pirkimų skelbimų Lietuvoje sąrašas. Viešųjų pirkimų konkursai – tai puiki galimybė kiekvienai įmonei padidinti užsakymų apimtis.
Naujausi Europos Sąjungos ir NATO viešųjų pirkimų skelbimai. Dalyvaukite ES ir NATO viešųjų pirkimų konkursuose ir užsitarnaukite tarptautinį pripažinimą. Būti ES ar NATO partneriu – puiki galimybė kiekvienai įmonei.
Žygeiviai vienijasi: visas lėšas skirs kovojančiai Ukrainai
Ką svarbu įvertinti prieš įsirengiant tentinį garažą?
Reguliuojamo aukščio stalai – stilingas sprendimas sveikesnei darbo vietai
Kiek kainuoja elektros energija gyventojams?