Varėnos rajono savivaldybė

Varėnos rajono savivaldybė – administracinis teritorinis vienetas Lietuvos pietuose, pasienyje su Baltarusija. Centras – Varėna.

Vytauto g. 12, LT-65184 Varėna

Į. kodas 188773873

Telefonas +370 310 32001

El. paštas info@varena.lt

Nuoroda http://www.varena.lt

Statistika

Varėnos rajono savivaldybės istorija

Varėna - miškų, smėlingų lygumų ir žemyninių kopų kraštas. Per jį teka kelios didelės ir gražios upės: Nemunas, Merkys, Šalčia. Pati gražiausia - Ūla ir daugybė mažų krištolinių upelių, tokių kaip Skroblus ar Uosupis. Pavargai bevaikščiodamas - įbrisk į skaidrų ir šaltą upelį. Pabraidžiosi minutę, kitą ir nuovargio - kaip nebūta.

Varėnos kraštas visą laiką buvo svarbus Lietuvos istorijoje. Gal ir Vorutos pilis kažin kada prie Merkio stovėjusi? Juk tiksli jos vieta nenustatyta, o tarp pretendentų yra ir Liškiava, ir Perloja, ir Varėna. Visos jos labai senos gyvenvietės. „Kryžiuočių kelių aprašymai“ XIV amžiaus pabaigoje dar mini Merkinę, Valkininkus, Kaniavą, Dubičius, Žilinus.

Baigėsi didžiųjų karų su kryžiuočiais šimtmečiai. Gyvenimas pasidarė pastovesnis. Mūsų krašto upės tapo prekybos arterijomis. Intakais, o paskui ir pačiu Nemunu, pajūrį ir užsienį pasiekdavo brangios prekės: vaškas, medus, kailiai, sieliai.

Mažesnioji krašto dalis pergyveno 20 metų Lietuvos nepriklausomybės džiaugsmų ir rūpesčių laikotarpį, didesnioji tiek pat laiko buvo okupuota Lenkijos ponų.

Po visą Lietuvą išbarstyti partizanų kapai. Bene daugiausia jų Varėnos krašte. Šiandien kaip tolimos legendos skamba partizanų vadų pavardės: J.Vitkus - Kazimieraitis, L.Baliukevičius - Dzūkas, A.Baublys - Merkys ir legendų legenda - A.Ramanauskas - Vanagas. Juos ir šimtus jų pavaldinių saugojo ir globojo Varėnos miškai.

1946 metais buvo įkurta Varėnos apskritis, o 1950 metais - rajonas. Jo ribos plėtėsi naikinant ir prijungiant aplinkinius rajonus, kol pasidarė didžiausias Lietuvoje. Rajonas suskirstytas į 8 seniūnijas. Yra Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių valstybinis rezervatas. Į Varėną galima atvykti traukiniu arba automobiliu, nes per rajoną nutiesti keli plentai, o ir kiti keliai neblogi.

Varėnos miesto herbas

Varėnos miesto herbas buvo sukurtas prieš ketvirtį amžiaus 1969 m. kovo 24 d. Respublikinė heraldikos komisija pritarė dailininko Kęstučio Gvaldos ir velionio prof. Česlovo Kudabos idėjai, kad Varėnos herbe vertėtų pavaizduoti senas šio krašto bitininkystės tradicijas.

Komisijoje herbo motyvai buvo svarstomi kelis kartus, nes buvo įvairiausių pasiūlymų. Velionis prof. Rimtautas Gibavičius siūlė vaizduoti į medį kopiančią mešką, kiti bitę, korį ir pan. Ilgiausiai buvo svarstomi bitės su koriu motyvai. 1970 m. vasario 16 d. pirmą kartą K. Gvalda atnešė naują herbo variantą, kuris buvo papildytas viržių žiedais. Po kelių aptarimų korio buvo visai atsisakyta ir balandžio 23 d. galutinai nutarta Varėnos herbe vaizduoti bitę virš 6 viržių žiedų.

Kitame posėdyje, kuris įvyko gegužės 6 d., dailininko K.Gvaldos parengtą projektą nutarta tvirtinti darbo tvarka. Taip ir buvo padaryta, kai 1970 m. birželio 5 d. nupieštą herbo etaloną aprobavo Dailės kombinato meno taryba. Bet sukurtas herbas, net nespėjęs miesto gyvenime įsigalėti, po garsiosios 1970 m. respublikinės dainų šventės LKP CK antrojo sekretoriaus V. Charazovo iniciatyva buvo uždraustas.

Su Lietuvos Atgimimu atgijo ir miestų heraldikos tradicijos. Tada Varėnoje atsirado „superpatriotų", kurie nuo Antikos laikų visame pasaulyje paplitusiame bitės simbolyje sugebėjo pamatyti sovietmečio ideologiją. Heraldikos komisijos delegacija nuvykusi į pačią Varėną aiškinti, kad negalima visko sunaikinti, kas buvo sukurta pagarbos vertų žmonių. Pagaliau 1970 m. uždraustas miesto herbas jau turi savo garbingą istoriją. Atslūgus naujai simbolių ieškojimo bangai, nutarta parengti naują etaloną, nes senajame buvo panaudota ypač nevykusi, heraldikos specialistų kritikuota ir tarptautinėje heraldikoje nenaudojama kampuoto skydo forma. Ta proga nežymiai pakeistos bitės proporcijos. Varėnos herbo etaloną parengė tas pats dailininkas Kęstutis Gvalda. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. lapkričio 24 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 124).