Šiemet stebime akivaizdų ekonomikos atsigavimą, tačiau kol kas daugiausiai įtakos jam turi gyventojų vartojimo ir valstybės investicijų augimas. Nuo dugno atsispiria ir kai kurie eksportuotojai – transporto priemonių, plastikų, trąšų gamintojai – tačiau daugelis kitų pramonės šakų ir transporto sektorius dar laukia paklausos atsigavimo.

Šiuo metu Lietuva išsiskiria itin gerais vartotojų lūkesčiai – vartotojų pasitikėjimo rodiklis yra aukščiausias Europos Sąjungoje. Toks pasitikėjimas šalies ekonomikos ir asmenine finansine padėtimi lietuviams nėra būdingas, tačiau jis nėra nepagrįstas. Daugiausiai įtakos šiam optimizmui turi itin žema infliacija bei sparčiai tebeaugančios gyventojų pajamos – ir atlyginimai, ir socialinės išmokos. Vidutinės gyventojų pajamos šiemet yra maždaug dešimtadaliu didesnės nei prieš metus, o vidutinės kainos padidėjo mažiau nei procentu, todėl lietuvių perkamosios galios augimas yra vienas sparčiausių ES.

Toks gyventojų perkamosios galios augimas bei optimizmas pradėjo atsispindėti ir jų elgsenoje. Mažmeninė prekyba šiemet yra 3,9 proc. didesnė nei prieš metus, didėja beveik visų prekių ir paslaugų vartojimas, o nuosmukį patiria tik maitinimo paslaugų sektorius. Tikėtina, kad vartojimo augimas neišsikvėps, jį paskatins ir toliau augantys atlyginimai. Tačiau lūkesčius pradės slopinti vėl didėjanti infliacija, kuri šių metų pabaigoje priartės prie 2 procentų.

Vis tik mažai ir atvirai ekonomikai vien namų ūkių vartojimas negali būti ilgalaikio tvaraus augimo šaltiniu. Jam būtinos įmonių investicijos, didinančios konkurencingumą ir skatinančios eksporto augimą. Nepaisant vis dar aukštų palūkanų normų ir daugybinių geopolitinių įtampų, įmonių noras ir galimybės investuoti į plėtrą gerėja. Tai rodo, pavyzdžiui, ir įsibėgėjantis verslo paskolų portfelio augimas – šiuo metu jis yra 8,7 proc. didesnis nei prieš metus ir tai yra vienas sparčiausių augimų euro zonoje.

Daugelis Lietuvos įmonių sėkmingai įveikė energijos kainų, geopolitinius ir aukštų palūkanų normų šokus, bankrotų skaičius išliko arti istorinių žemumų, o darbo vietų skaičius – arti rekordinių aukštumų. Tačiau kai kuriose pramonės šakose, pavyzdžiui, labai priklausomose nuo darbo kaštų ar paklausos eksporto rinkose, atokvėpis nenusimato.

Bendras Lietuvos įmonių skolos ir pajamų santykis išlika labai žemas, bet kai kuriems sektoriams, pavyzdžiui nekilnojamojo turto vystytojams, išaugusi pinigų kaina sukėlė rimtesnių iššūkių. Palūkanų normos jau mažėja, o iki metų pabaigos ECB jas, tikėtina, sumažins dar puse procentinio punkto, tačiau griežtesnės pinigų politikos pasekmes galime pamatyti dar tik ateityje.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pasaulyje vis labiau įsisiūbuoja protekcionistinės ir nacionalistinės ekonominės idėjos – didžiosios pasaulio valstybės savo rinkas saugo vis didesniais importo tarifais ir barjerais, o savo pramonę stiprina vis didesnėmis subsidijomis. Todėl šioje aplinkoje auginti eksportą už ES ribų bus vis sudėtingiau, o didžiausias Lietuvos eksportuotojų potencialas išlieka vienoje didžiausių, nors kol kas beveik neaugančioje rinkoje – Europos Sąjungoje.