Trečiadienis, birželio 19 d.

Naujienos

Kaupimas pensijai – prievarta ar būtinybė?

2024-06-04
Kaupimas pensijai – prievarta ar būtinybė?
Praėjusio amžiaus viduryje Lietuvoje didžiausia rizika numirti kildavo dar kūdikystėje – 1953 m. neišgyvendavo kas dešimtas kūdikis. Praėjus 70-čiai metų, tokia rizika yra mažesnė nei pusė procento, o vidutinė gyvenimo trukmė siekia beveik 76 metus ir yra linkusi toliau didėti.

Panašios tendencijos vyrauja daugelyje pasaulio šalių – tobulėjanti medicina, švarus vanduo ir tinkamas maistas ilgina vidutinę gyvenimo trukmę. Vakcinos šiandien leidžia išvengti ir ilgai kankinusių infekcinių ligų protrūkių – tymų, difterijos ar kokliušo.

Iš kitos pusės, gimstamumas kasmet mažėja – gimusių vaikų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų šiuo metu siekia 7 vaikus ir per pastaruosius 30 metų sumažėjo beveik du kartus. Abi šios tendencijos – ilgesnė gyvenimo trukmė ir mažesnis gimstamumas, – formuoja pokytį gyventojų struktūroje. Kasmet turime vis mažesnę jaunų asmenų dalį ir vis didesnę tų, kurie sulaukia pensinio amžiaus.

Tai reiškia, kad mažesnė dalis dirbančiųjų turi išlaikyti vis didesnę dalį pensinio amžiaus gyventojų, kurie tikisi oriai gyventi senatvėje. Šiuo metu pakeitimo norma (skirtumas tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos) siekia kiek mažiau nei 50 proc. Vis dėlto, visuomenei senstant, pakeitimo norma, tikėtina, mažės.

Lietuvoje svarbiausia pensijų dalis yra klasikinė einamojo finansavimo sistema (angl. pay-as-you-go), kuri dar vadinama I-ąja pakopa ir kurioje pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų. Kitaip sakant, dirbdami ir mokėdami mokesčius, turime mokėti pensijas savo tėvams ar seneliams. Norėdami didesnių pensijų, turime didinti dirbančiųjų skaičių Lietuvoje, kelti esamus mokesčius dabartiniams dirbantiesiems arba skolintis. Natūralu, visuomenei senstant, pakeitimo normą išlaikyti tampa vis sunkiau, nes sistema didele dalimi priklauso nuo demografinės padėties.

Suprantant šios sistemos trūkumus ir keičiantis demografinei struktūrai, 2004 m. įvyko pensijų reforma, kuria pristatyta II pensijų pakopa. Kitaip nei kai kuriose Vakarų valstybėse, Lietuvoje kaupti II pakopoje nėra privaloma. Tiesa, dalyviai į kaupimo sistemą įtraukiami automatiškai, bet per pirmąjį pusmetį jie gali kaupimo atsisakyti. II pensijų pakopos tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, norėdama suteikti daugiau galimybių užsitikrinti orią senatvę, sudaro sąlygas ir prisidėdama įmoka iš biudžeto skatina sukaupti sau papildomai pensijai II pakopoje.

Nusprendus kaupti II pakopoje, iš jos pasitraukti bei atgauti sukauptas pajamas kol kas nėra galimybės. Lietuvos banko duomenimis, II pensijų pakopoje dalyvauja daugiau nei 1,4 mln. gyventojų, o šios pakopos pensijų fonduose sukaupta apie 8 mlrd. eurų. Tai sudaro apie dešimtadalį nuo viso šalies BVP (palyginimui, EBPO šalių vidurkis siekia beveik 90 proc. nuo BVP).

Tobulame pasaulyje II ir III pakopų nereikėtų. Gyventojai, būdami darbingo amžiaus, savarankiškai kauptų lėšas senatvei, investuotų, o išėję į pensiją galėtų šias santaupas naudoti. Realybė yra kiek kitokia, o savarankiškai kaupti bei investuoti lėšas didelei daliai gyventojų vis dar nėra lengva užduotis. Nors ir matome augantį skaičių investuojančių gyventojų, dar gerokai atsiliekame nuo Europos Sąjungos šalių. Pavyzdžiui, Lietuvoje į akcijų ir kitų finansinių priemonių fondus investuoja mažiau nei 3 proc. namų ūkių, tuo metu euro zonos vidurkis siekia beveik 13 proc.

Didelė dalis Vakarų Europos valstybių II ir III pensijų pakopas pristatė gerokai anksčiau nei Lietuva. Pavyzdžiui, Vokietijoje ji pristatyta dar 1974 m., Prancūzijoje – 1947 m. Taigi, dabartiniai pensininkai tose šalyse papildomai senatvei kaupė visą savo darbingo amžiaus laikotarpį. Nenuostabu, kad Lietuva, kurios pensijų reforma įvyko 2004 m., II pakopoje sukaupta išmokų suma atsilieka nuo šių valstybių.

Galima išgirsti istorijų, kai dabar į pensiją išėję gyventojai prie valstybės mokamos pensijos iš II pakopos prisideda vos kelias dešimtis eurų. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad dabartiniai pensininkai II pakopoje kaupė dažnai tik nedidelę dalį savo darbingo amžiaus laikotarpio (iki 20 metų) ir tam skyrė tik nedidelę dalį savo pajamų, kai tuo metu pensijai iš I-osios pensijų pakopos užsidirbo per 35-40 metų, t. y. praktiškai dvigubai ilgesnį laiko tarpą.

Senstančios visuomenės akivaizdoje orių pensijų užtikrinimas turėtų būti ne tik valstybės, bet ir pačių gyventojų tikslas. O pensijų dydžiu prie Vakarų valstybių priartėsime tik tuomet, kai savarankiškai sukauptos sumos dydžiu galėsime lygiuotis, pavyzdžiui, su danais, kurių pensijų fonduose sukaupta suma siekia beveik 200 proc. nuo BVP. Tai reiškia, kad kalbėdami apie tikslą pensijų dydžiais lygiuotis į šias šalis, turime nepamiršti, kad didelę dalį tos pensijos gyventojai patys atsineša iš pensijų fondų.

Verslosavaite.lt

Svetainė yra atnaujinama. Galimi smulkūs nesklandumai.