Naujienos
Pagerbtas pasieniečio J. Kybarto atminimas
Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio
rinktinės pareigūnai dalyvavo pasieniečio Jurgio Kybarto 91-ųjų žūties metinių
minėjime.
Spalio 4-ąją žuvusio pasieniečio atminimą pagerbė Valstybės
sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas Andrius
Kazlauskas, pasieniečiai, Elektrėnų savivaldybės, Neries regioninio parko
vadovai, Pasieniečių klubo atstovai, Baltamiškio bendruomenės narys, mokiniai
ir kiti svečiai.
Į garbės sargybą prie paminklo stojo VSAT Vilniaus pasienio
rinktinės Lavoriškių ir Kenos pasienio užkardų pasieniečiai, jiems vadovavo
Lavoriškių pasienio užkardos vado pavaduotojas Deimantas Gurstis. Minėjimo
ceremonija pradėta prie Jurgio Kybarto kapo, esančio Vievio kapinėse. Čia
susirinkę renginio svečiai padėjo gėles ir uždegę žvakutes pasieniečio atminimą
pagerbė tylos minute.
Vėliau minėjimas tęsėsi Baltamiškio kaime, Vievio rajone, –
pasieniečio Jurgio Kybarto žūties vietoje. Nuaidėjus atminimo salvėms, žodį
tarė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado
pavaduotojas Andrius Kazlauskas kalbėdamas apie istoriją, didvyrius, įkvėpusius
ir saugojusius mūsų saugumą: ,,Ir net tada, kai
J. Kybartas šiuose miškuose ėjo į paskutinį savo gyvenime susitikimą, iki
paskutinės akimirkos jis liko ištikimas savo priesaikai. Ryžtingai ir
pasiaukojamai. Kilniai ir išdidžiai/ Todėl kaskart, kai susiduriame su
iššūkiais, kai eilinį kartą su nerimu žvalgomės į tai, ką gali atnešti rytojus,
kai kaupiame jėgas, tikėdamiesi, kad jų neprireiks žūtbūtinei kovai, mes galime
atsiremti į šio pasieniečio gyvenimo istoriją ir semtis iš jos įkvėpimo”.
Elektrėnų savivaldybės ir Neries regioninio parko atstovai linkėjo,
kad Jurgio Kybarto gyvenimo pavyzdys parodytų mums pareigos tėvynei
prasmingumą.
Spalio 4 d. suėjo 91-eri, kuomet tarnybos vietoje buvo
nužudytas Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos
sargybinis Jurgis Kybartas. Lenkų pasieniečiai jį nužudė 1931 m. spalio 4 d. prie
administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, kur dabar yra Elektrėnų
savivaldybės Baltamiškio kaimas. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus
kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis.
Šiandien toks sienos žymėjimo ženklas gali sukelti šypseną ir atrodyti kiek
neįprastai. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis
nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė savo galvą už
Lietuvą. Toks likimas ištiko ir J. Kybartą.