Trečiadienis, birželio 19 d.

Naujienos

Regionų atskirtis ryškėja: kaip šią tendenciją pakeisti?

2024-06-11
Regionų atskirtis ryškėja: kaip šią tendenciją pakeisti?
Rezultatai pirmajame Prezidento rinkimų ture, kai kandidatai, atvirai dėstantys prokremliškas ar populistines žinutes, surinko nemenką dalį gyventojų balsų, nustebino ne vieną. Vis dėlto diskusijose dėl gyventojų pasirinkimo balsuoti už vieną ar kitą kandidatą turime kalbėti ne tik apie tautines mažumas, geografinę padėtį, bet ir bendrą regioninę atskirtį. Ji išlieka viena iš opiausių ir sunkiausiai išsprendžiamų problemų Lietuvoje. Negana to, kasmet ji vis padidėja.

Regioninė atskirtis išlieka didelė

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuva, pasitelkusi ir ES paramą, regionų infrastruktūrai gerinti išleido milijonus eurų. Regionuose matome ir gražius renovuotus pastatus, ir naujomis trinkelėmis išklotus šaligatvius, ir puikias viešąsias erdves. Kaip bebūtų, atskirtis tarp trijų pirmaujančių Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos regionų ir likusios Lietuvos išlieka didelė. Šiose trijose apskrityse yra sukuriama trys ketvirtadaliai šalies bendro vidaus produkto, o vien sostinės regione – net 43 proc.

Vilniuje gyvenantys žmonės uždirba vidutiniškai beveik trečdaliu daugiau nei tie, kurie gyvena vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės nutolusiame Šalčininkų rajone. Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Šakių, Vilkaviškio ar Ignalinos, vidutinis atlyginimas nesiekia nė 1 tūkst. eurų į rankas. Priminsiu, kad šalies mastu šią ribą peržengėme dar 2021-aisiais.

Apie gilią regioninę atskirtį signalizuoja ir nedarbo lygis, kuris, pavyzdžiui, Utenoje yra daugiau nei du kartus didesnis nei vidutinis nedarbo lygis visoje šalyje ir praėjusiais metais siekė beveik 15 proc. Jaunimo nedarbas Utenos apskrityje tuo pačiu laikotarpiu siekė net 43 proc., kai šalies vidurkis buvo vos 14 proc. Vadinasi, Utenos apskrityje darbo negalėjo susirasti beveik kas antras norintis dirbti jaunuolis.

Gyventojų skaičiaus pokyčiai

Nors Lietuva yra santykinai maža valstybė, tarp regionų egzistuoja nemaži skirtumai, kurie bėgant laikui dar labiau gilėja. Negana to, gyventojų skaičiaus pokyčiai kalba ir apie iššūkius ateityje.

Nuo 2004-ųjų iki šių metų pradžios Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo apie 15 proc. arba puse milijono. Už šių skaičių slypi skirtingos tendencijos. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje gyventojų skaičius per minėtą laiką išaugo daugiau kaip 25 tūkst. Tuo metu Tauragės ir Utenos apskrityse – sumažėjo trečdaliu.

Tad šalyje susiduriame su užburto rato problema – mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius apsunkina investicijų pritraukimą regionuose. Investicijų ir darbo vietų trūkumas, savo ruožtu, neskatina atlyginimų augimo, o miestas negali pritraukti jaunų ir ką tik išsilavinimą įgijusių specialistų. Esant jų trūkumui, sunku tikėtis sulaukti tiek vidaus, tiek užsienio investicijų, nes įmonėms vis aktualiau tampa samdyti kvalifikuotus specialistus.

Skurdūs regionai yra skurdūs ne dėl to, kad ten yra daug skurdžiai gyvenančių žmonių, bet dėl to, kad mažai gyventojų uždirba aukštas pajamas. Negana to, matant, kad situacija negerėja metai iš metų (o kai kur tik blogėja), nusivylę gyventojai patiki ir dažnai su realybe prasilenkiančiais politikų pažadais.

Kaip spręsti regionų atskirties problemą?

Pasikeitusi darbo specifika, kai didelė dalis aukštas pajamas gaunančių miesto darbuotojų dirba nuotoliniu būdu, suteikia galimybes dirbti bet kurioje interneto ryšį turinčioje vietoje. Ir iš tiesų, pastebimos tendencijos, kad jauni, darbingo amžiaus gyventojai keliasi gyventi į regionus. Pavyzdžiui, per pastaruosius ketverius metus Utenos apskrityje 30–39 m. amžiaus gyventojų padaugėjo beveik trečdaliu. Žinoma, kol kas to nepakanka, o amžiaus mediana apskrityje vis dar siekia 50 metų.

Vis dėlto tendencijos yra pozityvios, o didžiausia regionų užduotis yra šias tendencijas Išlaikyti. Čia itin svarbu galvoti ne tik apie tai, ko regionai dažnai negali pasiūlyti, bet apie tai, ką gali – ramybę, spūsčių ir triukšmo nebuvimą, geresnį būsto įperkamumą ar nuosavą daržą.

Regionams neužtenka vien gražių gatvių ir parkų, tačiau reikia ir viešbučių bei maitinimo įstaigų bei kitos infrastruktūros, reikalingos didinti gyventojų ar turistų srautus į mažesnius miestelius. Tampa aktualu stiprinti miesto tapatybę – siekiant pritraukti gyventojų ar investicijų, nereikia tikėtis paramos tik iš centrinės šalies valdžios ar ES. Itin svarbus ir savivaldybių tarybų bei administracijų vaidmuo bei vietos verslo ir bendruomenių entuziazmas ir iniciatyva.

Svetainė yra atnaujinama. Galimi smulkūs nesklandumai.