Mažeikių rajono savivaldybė

Mažeikių rajono savivaldybė

Mažeikių rajono savivaldybė – savivaldybė šiaurės vakarų Lietuvoje, Telšių apskrityje, prie Ventos upės. Administracinis centras – Mažeikiai.

Laisvės g. 8, LT-89223 Mažeikiai

Į. kodas 111103928

Telefonas +370 443 98200

El. paštas savivaldybe@mazeikiai.lt

Nuoroda https://www.mazeikiai.lt

Statistika

Mažeikių rajono savivaldybė – savivaldybė šiaurės vakarų Lietuvoje, Telšių apskrityje, prie Ventos upės. Administracinis centras – Mažeikiai.

Mažeikių rajono savivaldybės istorija

Pirmas Mažeikių vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose sietinas su 1335 metais. Livonijos ordino kronikininkas aprašė Ordino žygį kurio metu nusiaubta ir kunigaikščio Mažeikos žemė. Vėlesniais laikais Mažeikiai buvo tik nedidelis pelkėtų miškų apsuptas kaimelis, sankryža tarp Viekšnių, Leckavos bei Laižuvos.

Miesto augimo pradžia - 1869m. prasidėję geležinkelio Vilnius – Liepoja tiesimo darbai ir projektuotojų pasirinkimas vieną iš stotelių įkurti Mažeikių kaimo pakraštyje. Netrukus ties Mažeikiais dar pravedama geležinkelio atšaka į Mintaują (Jelgavą). 1880 m. palei tuometinę Stoties gatvę išdalinami pirmieji sklypai verslininkams. Prasideda miesto augimas. Formuojasi pirmosios gatvės Didžioji ir Stoties (dabar Laisvės ir Vasario 16-osios), kurios 1895m. išgrindžiamos akmenimis.

1893 m. miestelyje buvo 13 krautuvių 5 smuklės. Pirmoji didesnė įmonė – antrinių žaliavų perdirbimo fabrikas atidarytas 1895 m. jame dirbo apie 40 darbininkų. Netrukus dar įkurti cikorijos bei degtukų šiaudelių fabrikai, garvežių ir vagonų remonto dirbtuvė, skardos dirbtuvė gaminusi kibirus ir laistytuvus, linų apdirbimo įmonė, plytinė, koklių dirbtuvė, muilo gamybos, saldainių įmonėlės.

1899m. Mažeikų geležinkelio stotis pavadinama Muravjovo – 1863 m. sukilimo slopintojo vardu, tačiau piktnaudžiaudami caro valdžios pareigūnai taip vadino visą besikuriantį miestelį, Mažeikių vardu vadintas kaimas buvęs kitoje geležinkelio linijos pusėje. Tuo metu tai buvo daugiatautis miestas, čia kūrėsi žydai, rusai, latviai. Pirmieji maldos namai 1894 m. pašventinta provoslavų cerkvė, dar už kelių metų veikė ir žydų sinagoga, evangelikų liuteronų bažnyčia. Pirmoji katalikų bažnyčia Mažeikiuose pastatoma ir pašventinama tik 1905 m. klebono P.Meškausko, vargonininko K. Pukevičiaus dėka prasideda aktyvesnis lietuvių visuomeninis gyvenimas, įsteigiamas „Saulės” draugijos skyrius, pastatytoje špitolėje įkuriama pirmoji lietuviška „Saulės” pradžios mokykla, skaitykla biblioteka, suburiamas choras.

I pasaulinio karo metais miestas smarkiai nukentėjo, išdegė beveik visas centras. Pasibaigus karui į Mažeikius savo pretenzijas pareiškė Latvija, kadangi geležinkelio mazgas turėjo latviams strateginę reikšmę – jungė Liepoją su Ryga. Tik tarptautinio arbitražo sprendimu šis ginčas buvo išspręstas Lietuvos naudai.

Mažeikiai tampa apskrities centru, pirmuoju burmistru paskiriamas J.Motuzas – buvęs knygnešys, aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. Dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms mieste 1919 m. atidaroma privati vidurinė mokykla netrukus peraugusi į valstybinę gimnaziją. 1922 m. atidaroma ligoninė. Tais pačiais metai mieste įkuriama biblioteka, 1928 m. savo namuose St.Ličkūnas atidaro muziejų.

Nepriklausomybės pradžioje Mažeikiai buvo svarbiu geležinkelio mazgu, kuris jungė Lietuvą su Klaipėdos uostu. Mieste kūrėsi vis naujos urminės prekybos įmonės, Mažeikiai tampa nebe gamintojų ir perdirbėjų, o prekybininkų miestu. Tačiau trečio dešimtmečio viduryje nutiesus geležinkelio liniją Kretinga – Amaliai, Mažeikių kaip tranzitinio mazgo reikšmė pranyko, prasidėjo ekonominis nuosmukis, bet neilgai, Mažeikiškiai vėl imasi plėtoti pramonės verslą. Atidaromas brolių Šadauskų alaus bravoras, garinis malūnas, pieninė, baldų dirbtuvės, elektros jėgainė. 1940 m. Mažeikiuose veikė 26 pramonės įmonės. Tuo metu buvo 4 bankai, veikė kredito draugija. Mažeikiuose ketvirtame dešimtmetyje pastatoma nauja, moderni J. Tumo – Vaižganto vardu pavadinta pradžios mokykla, ligoninė, bažnyčia (architektas V.Landsbergis–Žemkalnis), bankas (architektas M..Songaila), rotušė ( architektas J. Okunis)

II pasaulinio karo metais įvykdyta nacionalizacija, tremtis, emigracija dideli sugriovimai, vėl skaudžiai atsiliepė tolesnei miesto plėtrai. Tačiau buvo atstatytos prieš karą veikusios įmonės: linų fabrikas, alaus darykla, įkuriami avalynės, baldų fabrikai, sviesto gamykla, duonos kombinatas. 1959 m. įsteigiama Elektrotechnikos gamykla gaminusi variklius skalbimo mašinoms, už dešimtmečio - Kompresorių gamykla, gaminusi kompresorius šaldytuvams. 1980 m. atidaroma Naftos perdirbimo gamykla. Mažeikiai tampa didžiausiu pramoniniu miestu Žemaitijoje. Gyventojų skaičius išaugo nuo 8 iki 49 tūkstančių.

Ryškūs pokyčiai ir to meto kultūriniame gyvenime. 1945 m įkuriami rajoniniai kultūros namai, 1955 m. vaikų muzikos mokykla, prie kurios vėliau įsteigiami dailės, choreografijos skyriai. Vidurinių mokyklų skaičius išauga iki šešerių. Pastatomas modernus Naftininkų kultūros centras. Pietinėje miesto dalyje išauga didelis mikrorajonas.

Vėl atkūrus nepriklausomybę Mažeikiuose turime 2 gimnazijas, 6 vidurinės mokyklas, vykdant švietimo reformą, dalis jų taps pagrindinėmis. Reorganizavus vaikų muzikos mokyklą įkuriamos atskiras vaikų dailės ir choreografijos mokyklos. Pastatomas modernus Vilniaus banko pastatas (architektas V.Lučinskas).

Naftos verslo ir jį aptarnaujančių įmonių suklestėjimas, spartus individualių kvartalų augimas gali būti vadinamas Mažeikų aukso amžiumi. Po administracinės reformos, Mažeikiai lieka rajono centru, dalį savivaldos funkcijų perleisdami apskrities centrui Telšiams. Ne visada sėkminga privatizacija, Rusijos rinkų praradimai lėmė, daugelio Mažeikių įmonių pilną ar dalinį žlugimą, iškilo viena didžiausių bedarbysčių šalyje.

Tačiau gyvenimas eina į priekį, veiklūs ir darbštūs mažeikiškiai susidėję rankų nesėdi, buvusių gamyklų cechuose kuriasi naujos įmonės.

Istoriniai duomenys

Mažeikių herbas buvo kuriamas 1967-1968 m. Iš pradžių mieste buvo surengtas konkursas herbo idėjai išaiškinti. Tuometinė Heraldikos komisija gavo dešimtis pasiūlymų. Vienuose projektuose buvo norima pavaizduoti geležinkelį ir iš jo išauginti medį, kituose – vandenį (Ventos upę) ir pramonę simbolizuojančius dantračius, javų varpas, archeologinį akmenį, net Vykdomojo Komiteto pastatą.

Komisija šiuos simbolius atmetė ir pasiūlė ieškoti naujų variantų (Lietuvos heraldikos komisijos archyvas (LHKA) Mažeikių herbo byla). Vėliau mažeikiškiai pateikė dar 16 projektų, kuriuose buvo vaizduojama eglė, dantračiai, javų varpos, saulė, paukštis, geležinkelis, Lietuvos vėliava, lankas su žaibo strėle ir kiti simboliai (ten pat).

Heraldikos komisija pritarė mažeikiškio Jono Eglinsko pasiūlytam variantui, kuriame buvo vaizduojamas įtemptas lankas su žaibo strėle. Jie turėjo simbolizuoti veržliai besivystančią miesto pramonę. Pagal J. Eglinsko idėją herbo etaloną padarė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jį komisija aprobavo 1968 m. balandžio 5 d. (LHKA. Mažeikių herbo etalonai). Tai buvo pirmasis miesto herbas, kurį tais laikais patvirtino Respublikinė heraldikos komisija ir vienas iš gražiausių ir geriausių 1968-1970 m. laikotarpio kūrinių. Jame pavaizduoti simboliai ir jų interpretavimo būdas labai priminė senąją Lietuvos linijinę heraldiką ir buvo tarsi senųjų heraldikos tradicijų tęsinys. Jei žaibo strėlė gali simbolizuoti energetiką, tai lankas heraldikoje yra gynybos simbolis. Taigi prieš 40 metų sukurtas Mažeikių herbas, anot Lietuvos Heraldikos Komisijos prie Respublikos Prezidento, yra geriausias Lietuvos Nepriklausomybės ginklas – stipri energetikos pramonė.

Pasikeitus heraldikos reikalavimams, Heraldikos komisija velionio A. Tarabildos padarytą Mažeikių herbą pasiūlė sutvarkyti dailininkui Raimondui Miknevičiui: panaudoti etaloninį skydą, lauką nuspalvinti heraldine mėlyna spalva (buvo šviesiai mėlyna), o figūrą – auksu (buvo geltona). Iš naujo R. Miknevičiaus parengtą Mažeikių miesto herbo etaloną Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1996 m. liepos 11 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 159).